„Mes visi esame kitokie. Pasaulyje nėra dviejų identiškų žmonių. Tik vienų kitoniškumas labiau ryškesnis ir jie mažiau įtelpa į mūsų visuomenėje priimtas normas ir standartus“, – teigia viešosios įstaigos „Vaikų ugdymas“ vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė dr. Sigita Burvytė. O kaip sekasi dirbti su kitokiais vaikais, mintimis dalijasi Trakų rajono Onuškio vaikų darželio logopedė metodininkė Agnė Žiedelienė.

Kas yra kitoks vaikas? Kaip dirbti su kitokiu vaiku?

Kitoks vaikas, tai toks vaikas kuris netelpa į mūsų „vaiko“ apibrėžimo standartus. Vieno kitoniškumas yra negalia, kito – ypač ryškūs talentai, trečio – kitas tikėjimas, o ketvirto ypatingasis poreikis. „Kitokį vaiką“ mes atpažįstame tada, kai jis išsiskiria savo kitoniškumu iš kitų savo bendraamžių. Jei tai liečia ugdymo procesą, ugdymo įstaiga privalo užtikrinti „kitokio vaiko“ ugdymą, pagal jo poreikius atliepiančią ugdymo programą. Dirbant su tokiu vaiku svarbu atkreipti dėmesį į vaiko individualius poreikius, ir stengtis juos patenkinti bendradarbiaujant tiek su pačiu vaiku, tiek su jo tėvais, tiek su visa pedagogų komanda kuri dirba su šiuo vaiku, kad vaiko poreikiai būtų patenkinti, ir leistų vaikui tobulėti pagal jo galimybes. Ir visai nesvarbu, ar tai ypač ryškūs talentai, kitas tikėjimas, negalia, ar ypatingasis poreikis.

Kokius metodus taikyti darbe su tokiais vaikais?

Ugdymo įstaigoje vartojami ugdymo metodai turėtų atitikti ugdymo turinio diferencijavimo ir integravimo siekius. Rinkdamasis metodus, pedagogas turėtų atsižvelgti į skirtingus mokinių poreikius, nevienodą jų psichofizinę brandą, įvairius žinių ir gebėjimų lygmenis, bei ugdyti tas vaiko kompetencijas, kurios atlieptų jo poreikius. Mokytojas sudaro tik sąlygas, kurios reikalingos, kad šis procesas įvyktų. Gera pamoka yra ta, kur jaučiama mokinio, o ne mokytojo veikla. Labiausiai tinkantys yra aktyvūs mokymo metodai, kurie priverčia patį ugdytinį veikti, ir galvoti.

Kaip tėvams ir mokytojams nepažeisti ribos, kurią peržengus vaikas praranda savo atsineštus ypatumus, sustabdomas jo vystymasis?

Mano nuomone, reikia glaudžiai tėvams ir mokytojams bendradarbiauti, kalbėtis, tartis, kaip galima vaikui padėti. Svarbu vaikui parinkti tokias užduotis, kurios jo neslopintų, nebūtų per sunkios ar per lengvos. Per sunkios užduotys slopins vaiko motyvaciją, pasitikėjimą, o per lengvos neleis vaikui atsiskleisti. Tik bendrai dirbant galima pasiekti bendrų rezultatų.

Kodėl didelė dalis vaikų, praranda norą pažinti, nors tas noras įgimtas?

Todėl, kad jis nėra tendencingai ugdomas. Vaikams yra daug kas pateikiama ant „lėkštutės“, todėl vaikui nereikia pažinti, tyrinėti ar pačiam daug ką išbandyti. Dar kaip žinia, tėvai turi vis mažiaus laisvo laiko,  ir nebeužsiima tiek su vaikais, kiek to reikalauja žmogaus prigimtis. Vaikai ugdomi ne tik ugdymo įstaigoje, bet ir namuose. Jei tėvai tai pamiršta ir nebendradarbiauja, rezultatas dažnai liūdina. Net ir įprastos raidos vaikai moka vis mažiau. Jiems darosi sunkiau įvaldyti smulkiąją motoriką, linijos netikslios, žodynas skurdesnis, dėl gyvo bendravimo stokos.

Kokios priežastys lemia, kad mokymasis tampa kančia, o ne pažinimo džiaugsmus?

Kai vaikui sunkiai sekasi mokytis, dingsta motyvacija  ir pažinimo džaugsmas. Dažniausios priežastys per sunkios, per lengvos, vaiko gebėjimų ir poreikių neatliepiančios užduotys. Pedagogo tikslas padėti vaikui ugdytis pagal jo gebėjimų ir poreikių lygį.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuoroda į straipsnio originalą...